BŪTI AR ATRODYTI? MOKSLININKO-DĖSTYTOJO VAIDMENYS AUKŠTAJAME MOKSLE

Santrauka

Buvimas mokslininku-dėstytoju aukštajame moksle yra ne tik įsipareigojimas, bet kartu pasireiškia per konkrečią asmens veiklą. Universitete veikiantis ir dirbantis mokslinkas-dėstytojas susiduria ne tik su išoriniais faktoriais, kurie apibrėžia jo vaidmenis aukštajame moksle, bet ir su savo asmenybės subtilybėmis. Tyrimo tikslas – apžvelgti mokslinėje literatūroje išskiriamus mokslininko-dėstytojo vaidmenis, esančius aukštajame moksle, bei išskirti esminius iššūkius, kurie kyla atliekant šiuos vaidmeni. Todėl keliamas tyrimo klausimas – kokie vidiniai ir išoriniai iššūkiai kyla mokslininkų-dėstytojų vaidmenims aukštajame moksle? Šio tyrimo objektas – mokslininkų-dėstytojų vaidmenys aukštajame moksle. Šiame tyrime naudota integralioji literatūros apžvalga. Pastebėta, jog buvimas mokslininku-dėstytoju universitete persipina su formaliais reikalavimais bei vidiniais asmeniniais lūkesčiais ir siekiais, kurie lemia ne tik perdegimo ar pervargimo patirtis, bet parodo ir giluminį asmens pripažinimo, palaikymo ir bendradarbiavimo lūkestį. Neatlieptas poreikis slopina mokslininko-dėstytojo entuziazmą, todėl individas atsiduria formaliuose rėmuose, kurie jį/ją varžo. Formuojama tyrimo išvada, kad, siekiant būti universiteto mokslininku-dėstytoju, svarbu atitikti ne tik formalius reikalavimus, bet prasminga tapti reflektyviu ir autentišku mokslininku, veikiančiu, dirbančiu, bendradarbiaujančiu bei intelektiškai lyderiaujančiu ir  internalizuojančiu moralines vertybes aukštajame moksle.