ŠVIETIMAS ATEIČIAI: ŽMOGIŠKASIS KAPITALAS IR ATSAKINGAS DIRBTINIS INTELEKTAS PASAULINIAME AUKŠTAJAME MOKSLE

Santrauka

Pasaulinis aukštasis mokslas vis dažniau pasitelkia dirbtinį intelektą (DI), vietoj tradicinių administracinių reformų, siekiant strateginių švietimo tikslų. Tai reikalauja skubiai investuoti į strateginį žmogiškųjų išteklių vystymą, siekiant sukurti geriausią švietimo valdymo sistemą. Šiame straipsnyje naudojamas kokybinis tyrimas, grindžiamas dekolonijine teorija, ir remiamasi dešimtmečių patirtimi integruojant DI į aukštąjį mokslą JAV, Europoje ir Azijoje, siekiant atsakyti į pagrindinį klausimą: kokios žmogiškųjų išteklių praktikos gali būti taikomos siekiant skatinti lygybę ir atsakingą DI naudojimą pasauliniame aukštajame moksle? Tyrimo rezultatai rodo, kad nepaisant išplėstos prieigos prie skaitmeninių technologijų, šalys, kuriose prastas valdymas, tikėtinai patirs mažėjančią naudą tiek žmogiškųjų išteklių, tiek švietimo kokybės srityje. Siekiant priešintis šiai tendencijai, tyrimas siūlo daugialypį požiūrį, kuris apima: kritinio skaitmeninio raštingumo ugdymą; hipotezių atradimo skatinimą, siekiant orientuotis neapibrėžtumo sąlygomis; dominuojančių technologinių galių interesų analizę; eksperimentavimą su vietinėmis ir pasaulinėmis žinių sistemomis; pagrindinių žmogiškųjų vertybių, kurių DI negali atkartoti, patvirtinimą; įsitraukiant į neišspręstus žmogaus sąmonės sudėtingumus, viršijančius dirbtinio intelekto kognityvinius pajėgumus; ir švietimo valdymo reformą, siekiant atskleisti žmogaus potencialą. Pritaikant dekolonijine teoriją, šis straipsnis prisideda prie diskusijos apie aukštojo mokslo ateitį ir atsakomybę, siūlant teisingesnę ir į žmogų orientuotą švietimo ekosistemą. Tai užsibaigia politikos rekomendacijomis pritaikytoms unikaliems iššūkiams, su kuriais susiduria šalys, turinčios silpną valdymą.

Pagrįstas dekolonijine teorija, šis tyrimas ragina politikos formuotojus persvarstyti besivystančių DI sistemų integravimą į esamas aukštojo mokslo sistemas, kurios jau pasižymi dideliais netolygumais. DI kolonizacija kelia grėsmę esamų nelygybių gilėjimui, ypač šalyse, kuriose silpnas valdymas. Kad DI būtų iš tiesų atsakingas, jis turi būti pergalvotas kaip dalis alternatyvios ekosistemos, kuri skatina pasitikėjimą ir suteikia galių kiekvienam asmeniui pasiekti savo potencialą. Nors išsamūs aukštojo mokslo politikos pagrindai, siekiant užtikrinti lygiavertę prieigą prie DI priemonių, yra žingsnis į priekį, jie vis dar nepakankami, kad panaikintų įsišaknijusias galios asimetrijas tarp dominuojančių technologijų korporacijų ir besivystančių šalių.

Turime giliau mąstyti apie tai, kaip galime plačiau įtraukti žmones į DI kūrimą ir diegimą įvairiuose sektoriuose, kad DI neįamžintų esamų struktūrinių nelygybių. Turime reikalauti, kad DI ir technologijų įmonės pirmiausia investuotų į saugaus DI kūrimą ir nuodugniau tyrinėtų žmogaus sąsajas DI dizaino procese. Turime priešintis dabartiniam DI vystymui ir įsivaizduoti geresnę ekosistemą, kuri skatintų žmonių ir gamtos orumą bei gerovę šioje planetoje.

Apibendrinant, skaitmeninis raštingumas ir dalyvaujantis valdymas tampa pagrindiniu principu, kuriant atsakingas DI strategijas, kurios yra kontekstualiai pagrįstos ir socialiai įtraukios. Vietinės suinteresuotosios šalys turi kritiškai vertinti, kaip DI yra kuriamas ir diegiamas, kad tarnautų dominuojančių, dažnai neokolonijinių, galios struktūrų interesams. Toks požiūris atmeta DI kaip vertybių neturinčios technologijos sampratą ir atskleidžia jo įdiegtus šališkumus, kolonijines logikas ir potencialą palaikyti sistemines nelygybes. Išryškinant istoriškai marginalizuotų bendruomenių balsus ir žinias, dekolonijinės aukštojo mokslo sistemos siūlo „iš apačios“ kylančius, kultūriškai jautrius sprendimus, kurie priešinasi technologiniam determinizmui ir skatina teisingumu grįstas inovacijas. Teisingesnė ir įtraukesnė skaitmeninė aplinka turi būti puoselėjama per episteminių ir algoritminių neteisybių analizę ir sprendimą, o ne jų stiprinimą. Todėl atsakingas DI pasauliniame aukštajame moksle nėra apie tai, kad DI mašina prisiimtų daugiau atsakomybės už savo autonominius sprendimus. Tai turėtų būti bendroji atsakomybė tarp informuotų suinteresuotųjų šalių, siekiančių pagrindinių švietimo tikslų: visapusiško žmogaus ugdymo ir bendrojo gėrio. Geresnės ekosistemos turi būti kuriamos, kad DI būtų tinkamai naudojamas pasauliniame aukštajame moksle.