BALTŲ FOLKLORO IR KRIKŠČIONIŠKŲ RELIGINIŲ VERTYBIŲ SINCRETIZMAS POSTHUMANIZMO KONTEKSTE

Santrauka

Šiame tyrime aptariame ir apmąstome vieną iš tokių rimtų epistemologinių problemų arba plačių proto megatrendų – žmogaus esmės permąstymą, kurio būtinybė atsispindi posthumanizme. Filosofas Michelis Foucault kalba apie humanistinio žmogaus apibrėžimo mirtį ir posthumanizmo kontekste reikalauja ne tik iškreipti žmogaus sampratą daugelyje diskursų (evoliucinio, ekologinio, technologinio), bet ir ištirti šiuos diskursus, siekiant atskleisti būdingas humanistines, antropocentrines, normatyvines žmonijos ir žmogaus sampratos sampratas.

Šio tyrimo autoriai atstovauja posthumanistiniam požiūriui į poreikį permąstyti žmogaus prigimtį ir tiki, kad tyrimai šia kryptimi galėtų padėti spręsti aukščiau aprašytas krizes, taip pat suteikti reikšmingų naujų žinių ir indėlio į būsimus tyrimus. Šio tyrimo klausimas yra „Kaip baltų folkloro ir krikščionių religijos diskursas apibūdina ir padeda permąstyti žmonių ir ne žmonių santykius?“ Taigi, šio tyrimo tema aiškiai susijusi su Klaipėdos konferencijos pasiūlyta tema „Šiuolaikinės visuomenės reikalavimai ir iššūkiai: dabarties ir ateities įžvalgos“.

Tyrimo tikslas – nustatyti ir aprašyti žmogaus apibrėžimo galimybes, žmonių ir ne žmonių santykius bei krikščionybės ir Latvijos folkloro vertybes posthumanizmo ir ekofilosofijos kontekste.

Šiame straipsnyje nagrinėjami dialogiškumo ir multicentrizmo principai Latvijos folkloroje bei krikščionybės kontekste, siekiant atskleisti vertybių sintezę ir žmogaus prigimties supratimą dialogo, etikos ir kultūrinės sąveikos perspektyvoje. Tyrimo pagrindinis klausimas kyla iš poreikio suprasti, kaip tradiciniai pasakojimai ir religijos diskursai gali padėti interpretuoti žmogaus esmę, vertinant kiekvieną būtybę kaip savarankišką vertingą centrą. Be to, tyrimas siekia parodyti, kaip šios vertybės gali būti aktualios šiandien, padedant gilinti ekologinį, etinį ir multicentrinį pasaulio suvokimą.

Straipsnyje pabrėžiama, kad žmogaus prigimties analizė neapsiriboja konkrečiomis epochos ar filosofinėmis mokyklomis. Kritinis posthumanizmas rodo, kad žmogaus esmė yra begalinė ir nenuspėjama, o įvairūs istorijos ir kultūros diskursai išryškina tik tam tikrus šios esmės aspektus. Dialogo filosofija, remiantis M. Buber, E. Levinas, P. Florensky ir kitų darbais, kartu su Annalių mokyklos mentaliteto principais, leidžia suvokti kolektyvinės sąmonės išraišką ir žmogaus bei aplinkos sąveiką multicentrinėje perspektyvoje. Dialogiškumas čia suprantamas kaip tikras Subjekto–Subjekto santykis, kuriame kitoniškumas yra savaime vertingas, o santykiuose nėra vietos hierarchiniams ar antropocentriniams vertinimams.

Latvijos folkloroje ši koncepcija atsispindi pasakojimų protagonistuose, dažniausiai „mažuose žmonėse“, našlaičiuose ar trečiuose sūnuose, kurie sąveikauja su gyvūnais, paukščiais ir medžiais. Tokiuose pasakojimuose gyvūnai ir augalai yra savarankiški egzistencijos centrai, turintys unikalią vertę, nepriklausomai nuo protagonisto poreikių. Protagonistai dažnai parodo gailestingumą, dalijasi maistu, išmoksta gyvūnų ir augalų kalbų, bendradarbiauja su kitomis būtybėmis ir įveikia įvairias kliūtis. Tokia sąveika atspindi dialogo principus, kuriuose abipusė pagarba ir kitoniškumo pripažinimas yra esminiai.

Krikščionybė sustiprina šią pasaulėžiūrą. Evangelijos pavyzdžiai, tokie kaip Gerasis samarietis, moko, kad kiekvienas individas, nepaisant socialinės padėties ar tautybės, turi teisę į moralinį pripažinimą. Dievo visur buvimas ir esybės gerumas sustiprina multicentrinį pasaulio matymą, o etinės normos ir gailestingumas tampa svarbiausiu veiksmų rodikliu. Ortodoksinė ikonografija demonstruoja kolektyvinę mentalitetą, vizualiai atskleidžiant įvairių savarankiškų egzistencijos centrų bendras sąveikas.

Tyrimo rezultatai parodė, kad dialogiškumo ir multicentrizmo principai leidžia giliau suvokti etinius, moralinius ir ekologinius žmogaus sąveikos su pasauliu aspektus. Latvijos folkloro pasakojimuose ir krikščioniškuose mokymuose matyti bendros vertybės: gailestingumas, bendradarbiavimas, pagarba kitoniškumui ir gebėjimas atpažinti kiekvienos būtybės vidinę vertę. „Mažo žmogaus“ archetipas atskleidžia, kad tikrasis žmogaus augimas ir transcendencija įvyksta ne per socialinę ar materialią sėkmę, bet per dialoginę sąveiką ir vertingų santykių kūrimą su pasauliu bei kitomis gyvomis būtybėmis.

Apibendrinant, tyrimas rodo, kad Latvijos folklore ir krikščionybės diskurse egzistuoja sąlyčio taškai, kurie pabrėžia multicentrinę realybę, etinės elgsenos svarbą ir dialogo su pasauliu galimybes. Ši analizė sustiprina mūsų supratimą apie žmogaus vertybes, moralinę atsakomybę ir ekologinį sąmoningumą bei demonstruoja, kad tradicinės pasakos gali būti pedagogine priemone holistiniam pasaulio suvokimui ugdyti.

Pagrindinė straipsnio išvada: remiantis ankstesniais apmąstymais, darytina išvada, kad Latvijos pasakose galima įžvelgti baltų folkloro ir krikščionybės sinkretizmo išraiškas. Žmogus atitinkamame diskurse turėtų būti apibrėžiamas kaip būtybė, kuri yra dialoginiuose ir lygiaverčiuose santykiuose su kitomis būtybėmis daugiacentrėje pasaulėžiūroje. Todėl pasakų ir kitų folkloro grupių naudojimas švietime ir kt. galėtų hipotetiškai padėti tiek individualiai žmogui, tiek visai visuomenei praktiškai iš naujo apibrėžti žmogų.