DIDAKTIKOS VIETA AUKŠTAJAME MOKSLE: TARP TRADICIJOS, KRITIKOS IR INOVACIJOS

Santrauka

straipsnyje nagrinėjama universitetų dėstytojų didaktinės kompetencijos samprata, jos raida, strateginė reikšmė ir integracija į aukštojo mokslo praktiką. Tyrimo problema kyla dėl aiškaus, sistemingo ir kontekstui jautraus didaktinės kompetencijos supratimo trūkumo Lietuvoje, o tai trukdo profesiniam tobulėjimui, universitetinių studijų kokybės gerinimui ir akademinės kultūros atnaujinimui. Tai veda prie pagrindinio tyrimo klausimo: kaip universitetų dėstytojų didaktinė kompetencija konceptualizuojama ir integruojama į aukštojo mokslo praktiką? Tyrimo tikslas – ištirti, kaip didaktinė kompetencija konceptualizuojama ir integruojama į aukštojo mokslo praktiką, atsižvelgiant į tokius paradigmos pokyčius kaip technologinė transformacija, kultūrų įvairovė ir kokybės užtikrinimo standartai.

Straipsnyje naudojami metodai, apimantys mokslinės literatūros ir dokumentų analizę, tarptautinių modelių lyginamąją apžvalgą bei kritinę ir reflektyviąją analizę, pagrįstą autoriaus akademine patirtimi. Išskiriami keturi pagrindiniai didaktinės kompetencijos ugdymo modeliai: formalizuotos programos, konsultaciniai centrai, kolegialinės refleksijos formatai ir doktorantūros lygio integracija.
Pirmajame skyriuje aptariama didaktikos sampratos raida – nuo ​​universalių Komenskio siekių iki šiuolaikinių reflektyvių, kontekstualizuotų praktikų. Didaktika pristatoma ne tik kaip metodologinis diskursas, bet ir kaip vertybėmis grįstas, kultūriškai jautrus diskursas, apimantis skaitmeninio dizaino, emocinio saugumo ir įtraukties aspektus. Pabrėžiama, kad šiuolaikiniai pedagogai turi gebėti reflektuoti, pritaikyti metodus ir kurti prasmingą mokymosi patirtį.

Antroje dalyje lyginami tarptautiniai modeliai. Australijoje, Skandinavijoje ir Prancūzijoje didaktinių kompetencijų ugdymas yra integruotas į akademinę karjerą ir dažnai yra privalomas. Tokiose šalyse kaip JAV, Belgija ir Kanada akcentuojamas savanoriškas dalyvavimas, mentorystė ir kolegialumas. Veiksmingiausi modeliai grindžiami pasitikėjimu, bendradarbiavimu ir kontekstiniu aktualumu, o ne reguliavimo įpareigojimu.

Trečioje dalyje didaktika pristatoma kaip strateginė aukštojo mokslo priemonė, daranti įtaką studijų kokybei, studentų įsitraukimui ir institucijos reputacijai. Nors kai kurios akademinės kultūros vis dar laiko didaktiką antraeiliu dalyku, tyrimai rodo, kad investicijos į dėstytojų didaktinį parengimą koreliuoja su aukštesniais studijų kokybės rodikliais. Didaktika suprantama kaip refleksijos priemonė, padedanti pedagogams kurti etiškus, įtraukius ir prie konteksto prisitaikančius mokymosi procesus.

Ketvirtoje dalyje analizuojamas Lietuvos kontekstas. Nepaisant teigiamų iniciatyvų – kompetencijų centrų, naujų gairių ir EBPO rekomendacijų įgyvendinimo – fragmentacija ir sisteminio požiūrio stoka vis dar išlieka. Lyginamoji penkių Lietuvos universitetų analizė rodo, kad nors kai kurios institucijos siūlo daugiamačią paramą, tai vis dar yra išimtis. Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos 2025 m. inicijuotas projektas, skirtas parengti didaktinės kompetencijos vertinimo ir pripažinimo gaires, žymi strateginį poslinkį link sistemingo universitetų dėstytojų kompetencijų kokybės gerinimo.

Diskusijoje pabrėžiama, kad nors kai kurios šalys pripažįsta didaktinę kompetenciją kaip pagrindinį universitetų dėstytojų profesinės veiklos elementą, kitos vis dar laiko ją šalutine ar netgi keliančia grėsmę dėstytojų autonomijai. Šis požiūrių kontrastas atskleidžia esminę įtampą ir skatina permąstyti universiteto misiją: ar ji apsiriboja žinių perdavimu, ar apima ir atsakomybę puoselėti edukacinę kultūrą, pagrįstą sąmoningu mokymosi proceso planavimu?

Didaktinė kompetencija turėtų būti suprantama ne kaip techninių įgūdžių rinkinys, o kaip dėstytojo profesinės tapatybės pagrindas, vertybėmis grįsto požiūrio ir akademinės bendruomenės kūrimo pagrindas. Ji ugdoma refleksijos, kolegialinio mokymosi ir edukacinių tyrimų būdu, o jos stiprinimas prisideda prie kultūrinės transformacijos aukštajame moksle.

Straipsnyje daroma išvada, kad didaktinė kompetencija yra dinamiškas, kontekstualus ir vertybėmis pagrįstas reiškinys, formuojantis tiek mokymosi kokybę, tiek akademinę kultūrą. Sistemingas jos integravimas į aukštąjį mokslą yra būtinas siekiant užtikrinti prasmingus, įtraukius ir aukštos kokybės studijų procesus. Didaktinė kompetencija ne tik apibrėžia pedagoginį meistriškumą, bet ir formuoja aukštojo mokslo vertybinį klimatą, kuriame akademinė laisvė dera su edukacine atsakomybe, kurdama įtraukią ir į besimokantįjį orientuotą aplinką, neapsiribojančią vien žinių perdavimu.