SAVIVALDYBIŲ BIUDŽETINIŲ ĮSTAIGŲ APSKAITOS CENTRALIZAVIMO ANALIZĖ

Santrauka

Šiuolaikinė globalizacija ir informacinių bei ryšių technologijų pažanga lėmė reikšmingus finansų valdymo praktikos pokyčius. Centralizuota apskaita tapo strategine būtinybe, siekiant susidoroti su didėjančiu organizacinių finansinių sistemų sudėtingumu ir patenkinti didėjantį geresnės kontrolės ir skaidrumo poreikį. Pastaraisiais dešimtmečiais viešasis administravimas ir viešojo sektoriaus apskaita patyrė esmines reformas tiek Europos Sąjungoje, tiek nacionaliniu mastu. Siekiant suderinti ES valstybių narių apskaitos sistemas, buvo sukurti ir įdiegti viešojo sektoriaus apskaitos ir finansinės atskaitomybės standartai. Siekiant optimizuoti viešojo administravimo institucijų funkcijas, Lietuva įdiegė reformą, kuria siekiama centralizuoti bendras viešojo sektoriaus funkcijas. Pagal 2018 m. priimto Vyriausybės nutarimo nuostatas, ministerijų ir kitų pavaldžių biudžetinių įstaigų finansinės apskaitos ir žmogiškųjų išteklių administravimo funkcijos turi būti vykdomos centralizuotai. Kai kurios įstaigos šias funkcijas sujungė jau 2018 m., o kitos pasekė vėlesniais metais. Savivaldybės savarankiškai sprendžia, ar centralizuoti savo biudžetinių įstaigų finansinės apskaitos ir personalo administravimo funkcijas. Iš 60 Lietuvos savivaldybių 31 yra įsteigusi centralizuotus finansinės apskaitos skyrius arba įstaigas, atsakingas už biudžetinių subjektų apskaitos tvarkymą. Labiausiai centralizuota buvo švietimo ir kultūros įstaigų apskaita. Centralizuotas finansinės apskaitos modelis leidžia efektyviai analizuoti skirtingų įstaigų finansinę būklę ir užtikrina finansavimo šaltinių bei jų panaudojimo kontrolę. Tačiau finansinė apskaita organizacijose yra sudėtingas procesas, o centralizuotos apskaitos įdiegimas gali sukelti įvairių iššūkių. Tai kelia klausimą, su kokiais privalumais ir trūkumais susiduria savivaldybių biudžetinės įstaigos, įdiegus apskaitos centralizaciją. Iškilus problemų, gali sumažėti finansinių operacijų valdymo kokybė ir efektyvumas.

Tyrimo tikslas – išanalizuoti apskaitos centralizacijos privalumus ir trūkumus Lietuvos savivaldybių biudžetinėse įstaigose.

Tyrimo metodai: akademinės literatūros analizė ir sintezė, sisteminimas, lyginamoji analizė ir anketinė apklausa.
Išanalizavus įvairių mokslininkų nuomones, nustatyti pagrindiniai apskaitos centralizacijos privalumai: sumažėjęs dokumentų kiekis, aiški vadovavimo grandinė ir sumažėjusios administracinės išlaidos. Autoriai įvardija šiuos pagrindinius centralizacijos trūkumus: mažesnė darbuotojų motyvacija, lėtesnis prisitaikymas prie pokyčių, biurokratija ir lėtesnis sprendimų priėmimas. Nėra vieno optimalaus (de)centralizacijos modelio. Daugumoje šalių būtina tam tikra pusiausvyra tarp centralizacijos ir decentralizacijos. Tyrimo rezultatai rodo, kad efektyvi apskaitos duomenų perdavimo tarp centralizuotų apskaitos įstaigų (CAI) ir biudžetinių įstaigų sistema priklauso nuo aiškiai apibrėžtos ir gerai struktūrizuotos komunikacijos sistemos. Ši sistema leidžia sklandžiai keistis informacija ir užtikrina kokybišką apskaitos funkcijų atlikimą. Vis dėlto komunikacijos efektyvumą riboja žmogiškieji veiksniai, tokie kaip neatidumas, išsiblaškymas, didelis darbo krūvis ir pasipriešinimas pokyčiams, ypač atsižvelgiant į CAI nustatytų procedūrų laikymąsi. Be to, technologiniai aspektai kelia papildomų iššūkių, pavyzdžiui, kelių nesuderinamų duomenų valdymo sistemų naudojimas, kuris apsunkina duomenų prieinamumą ir integravimą. Šie veiksniai rodo, kad norint pasiekti didesnį komunikacijos efektyvumą, būtina ne tik gerinti duomenų valdymo sistemų suderinamumą, bet ir stiprinti darbuotojų kompetencijas rengiant papildomus mokymus bei skatinant motyvaciją bendradarbiauti.