JAUNESNIOJO MOKYKLINIO AMŽIAUS MOKINIŲ, TURINČIŲ ELGESIO SUTRIKIMŲ, SAVIREGULIACIJOS ĮGŪDŽIŲ UGDYMAS MOKYTOJŲ POŽIŪRIU

Santrauka

Ugdymo praktikoje vis dažniau susiduriama ne tik su elgesio ar emociniais sutrikimais, bet ir su elgesio ar emociniais sunkumais bei sudėtingu elgesiu. Šiandienos mokyklose, ugdant elgesio sutrikimų turinčius mokinius, būtina identifikuoti ugdymo proceso dalyvius, analizuoti veiksnius, kurie daro įtaką pageidaujamam ar nepageidaujamam elgesiui, ir parengti veiksmų strategijas. Pastaraisiais metais, kalbant apie vaikus, turinčius elgesio sutrikimų ar sunkumų, dažniausiai vartojamas terminas „savireguliacija“, kuris yra panašus į savikontrolės sąvoką ir reiškia, kad mokinys gali reguliuoti savo elgesį, dėmesį ir emocijas. Tai yra vieni iš svarbiausių įgūdžių, lemiančių normalią raidą. Vertinant savireguliacijos svarbą mokiniams, turintiems elgesio sutrikimų, buvo svarbu išnagrinėti savireguliacijos sunkumus, su kuriais susiduria jaunesnio mokyklinio amžiaus vaikai, turintys elgesio sutrikimų, apžvelgti priemones, aplinkos kūrimo būdus ir žaidimus, kurie padeda ugdyti savireguliacijos įgūdžius. Keliami probleminiai klausimai: 1. Kokie yra savikontrolės sunkumai ugdymo procese jaunesnio mokyklinio amžiaus mokiniams, turintiems elgesio sutrikimų? 2. Kokias prevencines priemones mokytojai naudoja dažniausiai?

Tyrimo objektas – savikontrolės įgūdžių ugdymas jaunesnio mokyklinio amžiaus mokiniams, turintiems elgesio sutrikimų.

Tyrimo tikslas – analizuoti savikontrolės įgūdžių ugdymą jaunesnio mokyklinio amžiaus mokiniams, turintiems elgesio sutrikimų.

Tyrimo metodai: 1) mokslinės literatūros analizė, 2) žodinis interviu naudojant pusiau struktūruotus interviu, 3) duomenų apdorojimas naudojant turinio analizę.

Tyrimo rezultatai parodė, kad jaunesnio amžiaus mokiniai, turintys elgesio sutrikimų, patiria savireguliacijos sunkumų ugdymo procese, kurie dažniausiai susiję su emociniais protrūkiais ir elgesiu (pyktis, šauksmai, verksmas, daiktų mėtymas, iššaukiantis ir agresyvus elgesys, bėgimas iš klasės, nesugebėjimas priimti pralaimėjimo). Mokytojai pažymi, kad jaunesnio amžiaus mokiniams, turintiems elgesio sutrikimų, reikalingos tinkamos prevencinės priemonės, kad būtų galima išmokyti ir išlaikyti teigiamą elgesį: struktūruota kasdienė rutina, teigiami santykiai ir motyvacijos ugdymas su mokiniu. Kitas labai svarbus metodas yra suaugusiojo, t. y. mokytojo ir mokinio padėjėjo, buvimas, kuris stebi ir padeda reguliuoti emocijas, kylančias konfliktinėse situacijose, kai yra daug jaudulio. Paaiškėjo, kad mokytojai sukuria teigiamą aplinką laikydamiesi bendrų susitarimų, siūlydami vaikams aktyvias veiklas, poilsio zonas, kuriose jie gali nusiraminti, ir organizuodami individualias pertraukas. Tyrimas parodė, kad mokytojai pabrėžia sunkumus organizuojant ugdymo procesą dėl mokinių savireguliacijos trūkumo, nes ne visada įmanoma pasiekti pamokos tikslų. Jaunesnio mokyklinio amžiaus mokiniams, turintiems elgesio sutrikimų, savireguliacinis elgesys yra susijęs su tinkamų ugdymo strategijų pasirinkimu ir skatinimu, teigiamų santykių su mokiniu kūrimu ir tinkamos aplinkos užtikrinimu tiek pamokų, tiek pertraukų metu.