PATYČIŲ PROBLEMA IR JOS MAŽINIMO GALIMYBĖS PRIEŠMOKYKLINIAME AMŽIUJE

Santrauka

Problemos identifikavimas ir straipsnio aktualumas. Vis daugiau mokslinių įrodymų patvirtina, kad patyčios prasideda ikimokykliniame amžiuje (Swit, Blakely-McClure ir Kamper-DeMarco, 2023). Remiantis Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis (2020), Lietuvos moksleiviai patiria daugiausia patyčių, palyginti su kitomis Europos šalimis. Ilgalaikės patyčios yra viena iš svarbiausių tyrėjų nagrinėjamų temų, kai kalbame apie mokyklinio amžiaus vaikus, tačiau patyčios atsiranda daug anksčiau, todėl vis labiau reikia kalbėti apie šią problemą jaunesniame ikimokykliniame amžiuje (Bistrong, Bradshaw, Morin ir Saracho, 2016). Todėl iškyla probleminis klausimas – kaip patyčių apraiškos pasireiškia ikimokyklinio amžiaus vaikams ir kokios yra galimybės mažinti patyčias? Darbo tikslas. Nustatyti patyčių problemą ir jos mažinimo galimybes ikimokykliniame amžiuje.

Darbo uždaviniai (įvade apibrėžti uždaviniai perrašyti): teoriškai pagrįsti patyčių problemą ikimokykliniame amžiuje. Atlikti empirinį tyrimą, siekiant nustatyti pedagogų požiūrį į patyčių problemą ir jos mažinimo galimybes. Darbo projekto metodai. Mokslinės literatūros analizė, interviu (žodinis), duomenų apdorojimo metodai – apibendrinimas ir turinio analizė.

Tyrimo organizavimas – siekiant atskleisti patyčių problemą ir jos mažinimo galimybes ikimokykliniame amžiuje Kauno lopšelyje-darželyje „X“, 2025 m. kovo–balandžio mėn. buvo atliktas užsakomasis tyrimas. Švietimo įstaiga, suprasdama patyčių problemos aktualumą ir siekdama rasti problemos mažinimo galimybių savo organizacijoje, užsakė tyrėjams atlikti šį tyrimą, kuriuo siekiama įvertinti ugdymo kokybę, veiksmingų ugdymo aplinkų kūrimą, sėkmingą tėvų ir pedagogų bendradarbiavimą bei įtraukiojo ugdymo įgyvendinimo efektyvumą. Tyrimo imtis – 15 ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo pedagogų, dirbančių lopšelyje-darželyje „X“, buvo apklausti gyvų susitikimų metu. Tyrime buvo taikyta tikslinė (kriterinė) atranka, nes dalyviai buvo atrinkti pagal tyrimo tikslui svarbius kriterijus – profesinę patirtį ir tiesioginį darbą su ikimokyklinio amžiaus vaikais.
Tyrimo rezultatai atskleidė: Patyčių raiška. Patyčių elgesys pradeda reikštis ikimokykliniame amžiuje, o vėliau – ikimokykliniame amžiuje – sustiprėja. Informantai pastebi patyčių apraiškas grupėse, kuriose dirba. Pedagogai patyčias supranta kaip erzinimą, muštynes, pravardžiavimą ir atsiribojimą nuo žaidimų. Patyčių priežastys. Pedagogų nuomone, patyčių elgesys yra išmokstamas, jo raiškai daugiausia įtakos turi šeima ir aplinka, kurioje vaikas auga. Didesnė dalis pedagogų patyčių elgesį priskiria berniukams, tačiau likusieji mano, kad lytis nevaidina vaidmens. Vaiko elgesys gali informuoti pedagogus, kad vaikas gali būti potencialus patyčių iniciatorius. Patyčių pasekmės. Patyčios sukelia pasekmes visiems jų dalyviams. Pasekmės gali pasireikšti ilgalaikėje ir trumpalaikėje perspektyvoje, yra psichologinės, socialinės ir mišrios. Patyčios daro didžiausią žalą vaiko savigarbai, vaikas, patyręs patyčias, gali nenorėti eiti į mokyklą, gali jausti baimę bendraudamas. Patyčių prevencija. Patyčių prevencija turėtų būti vykdoma nuo 4–5 metų amžiaus, kai vaikai pradeda suprasti šį reiškinį. Siekiant užkirsti kelią patyčioms, verta rinktis veiksmingas patyčių prevencijos programas. Pedagogai nurodė, kad jų ugdymo įstaigoje vykdoma programa „Zippo draugai“ bei projektai „Savaitė be patyčių“ ir „Mes su tavimi esame draugai“.